Šiuo metu nėra vieno bendro ir aiškiai apibrėžto šeimos mediacijos termino. Paprastai mediacija apibrėžiama kaip procesas, kurio metu neutrali trečioji šalis siekia padėti šalims – tėvams – patiems rasti jiems geriausią sprendimą. Mediacijos tikslas ir esminis principas – įpareigoti šalis priimti abiems priimtiną sprendimą be valstybės įsikišimo.
Daugelyje valstybių šeimos mediacija jau yra plačiai paplitusi. Tą sąlygoja dvi pagrindinės priežastys: pirma, manoma, kad tai padeda sumažinti teismų darbo krūvį; antra – tai vienas iš tinkamiausių būdų spręsti šeimos ginčus šalims, kurios ateityje turėtų bendrauti, o kai šeimoje yra vaikų, tai neišvengiama.
Teisminė mediacija veikia daugelyje valstybių teismuose. Ją gali vykdyti ir specializuoti šeimos teismai. Teisminė mediacija yra labiau prieinama. Dažniausiai šalys tiesiogiai kreipiasi į teismą, nes nežino apie galimą mediaciją. Tokiu atveju, teismas pasiūlo šalims pabandyti ginčą spręsti taikiai. Paprastai teisėjas, pasiūlęs šalims spręsti ginčą taikiai, sustabdo bylos nagrinėjimą ir nustato, kiek laiko mediacija turėtų trukti ir kada bylos nagrinėjimas turėtų būti atnaujintas. Tai svarbu, kai sprendžiami su vaiko interesų apsauga susiję klausimai. Tokia mediacija gali būti apmokama iš specialių valstybinių fondų, tuo tarpu neteisminės mediacijos atveju tai padaryti sunkiau.
Neteisminė mediacija taip pat turi savų privalumų, nes ginčo šalys gali išvengti teisminio bylinėjimosi, o teismuose sumažėja bylų skaičius. Vis dėlto dažniausiai šalių susitarimas turi būti patvirtintas teismo tam, kad jis būtų vykdytinas.
Kaip minėta, šiuo metu nėra vienos mediacijos sąvokos. Jos praktika taip pat labai įvairi. Tačiau, lyginant kelių šalių praktiką, galima teigti, jog egzistuoja bendri mediacijos procesui būdingi principai:
1. Šalių savanoriškumas. Dauguma valstybių, kuriose vykdoma mediacija, numato, kad šalys mediaciją renkasi ir joje dalyvauja savanoriškai. Mediacijos tikslas ir vienas iš fundamentalių principų, pripažįstamų visame pasaulyje, yra paskatinti šalis pačioms išspręsti ginčą be valstybės įsikišimo. Nors kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Norvegijoje ir Maltoje, mediacija šeimos bylose privaloma, jeigu šeimoje yra vaikų. Vis dėlto daugelyje valstybių mediacija – savanoriškas procesas, kurio dalyviai bet kuriuo metu gali atsisakyti dalyvauti jame.
2. Mediatorių nešališkumas, neutralumas ir kvalifikacija. Mediatorius nepalaiko nei vienos šalies, o tik kaip neutrali trečioji šalis padeda joms pačioms priimti sprendimą. Taip pat labai svarbu, kad mediatoriai būtų tinkamai parengti, kompetentingi, veiktų efektyviai ir laikytųsi veiklos standartų. Šiuo metu mediatorius nėra profesija. Mediatoriais gali būti teisinį, socialinį ir psichologinį išsilavinimą turintys specialistai.
3. Konfidencialumas. Svarbu tai, kad tiek šalys, tiek mediatorius laikytųsi konfidencialumo principo. Tai, kas buvo išsakyta ir sužinota mediacijos metu, negali būti perduodama trečiosioms šalims. Kai kuriose valstybėse informacija, sužinota mediacijos metu, gali būti atskleista trečiajai šaliai, kai:
• šalys su tuo sutinka;
• tai numato įstatymas;
• tai reikalinga susitarimo vykdymui;
• mediatorius apkaltinamas netinkama veikla ir turi dėl to gintis;
• reikalinga apsaugoti vaiką nuo žalos ar smurto.
Mediatorius negali būti kviečiamas liudyti. Jis gali tik patvirtinti, ar šalys dalyvavo mediacijos procese, ar susitarimas buvo pasiektas. Konfidencialumo principas skatina šalis būti atviroms, pasitikėti viena kita.
4. Šalių lygiateisiškumas, sąžiningumas ir bendradarbiavimas. Svarbu užtikrinti, kad abi šalys jaustųsi vienodai, kad abiem pusėms būtų sudarytos tos pačios galimybės pasisakyti ir būti išklausytoms.
5. Mediacijos proceso lankstumas, operatyvumas ir efektyvumas. Šiame procese dalyvaujančios šalys turi būti sąžiningos bei suinteresuotos greitu ginčo sprendimu. Taip pat labai svarbu, kad priimti susitarimai būtų pripažįstami.
Šeimos mediacija apima labai platų ginčo klausimų ratą. Tai gali būti ginčai dėl vaiko globos, bendravimo, išlaikymo ir kitų klausimų. Praktika rodo, kad tais atvejais, kai tėvai patys susitaria dėl su vaiku susijusių klausimų, yra didesnė tikimybė, kad šių susitarimų bus laikomasi labiau, nei tų nurodymų, kuriuos priima teismas. Šeimos mediacijos tikslas – tėvams, netikintiems, kad yra įmanoma rasti bendrą sprendimą, padėti jį surasti. Mediatorius – ne teisėjas, jis nenusprendžia, kas geriau abiems tėvams. Jis tik padeda jiems įsiklausyti į vienas kito argumentus, suprasti silpnąsias ir stipriąsias jų pozicijos puses, galvoti apie tai, kas geriausia vaikui, ir suvokti, kas bus, jeigu jie nesusitars.
Šeimos mediacijos privalumai, lyginant ją su teisminiu procesu, yra šie:
1. Šalys, o ne teisėjas ar kas nors kitas, nusprendžia, ko jos nori.
2. Sutuoktiniai turi galimybę, padedant mediatoriui, susėsti, išsikalbėti, įsiklausyti ir išgirsti kitos šalies argumentus, priežastis, sukėlusias konfliktą. Taip išvengiama streso, tolimesnės žalos vaikui, neradus tėvams bendro sutarimo, atsiradimo.
3. Išlieka galimybė palaikyti gerus santykius ateityje. Tai ypač svarbu poroms, turinčioms vaikų. Net ir ne sutuoktiniai visą gyvenimą ir toliau bus susieti, nes vaikui jie išliks tėvai.
4. Jų pačių priimtas sprendimas bus priimtinas abiem šalims.
5. Tai pigesnis ir greitesnis būdas išspręsti nesutarimus, lyginant su atvejais, kada kreipiamasi į teismą.
6. Mediacijos metu pasiektas susitarimas yra lankstesnis. Pasikeitus aplinkybėms, tokį susitarimą paprasčiau nei teismo sprendimą pakeisti.
Kaip minėta, tarptautinė šeimos mediacija šiuo metu dar tik kuriama. Teisės aktai turi numatyti sąlygas, kurios garantuotų sąžiningą procesą, taip pat nustatytų procesą, kaip mediacijos metu pasiekti susitarimai pripažįstami ir vykdomi. Svarbu nepamiršti ir tai, kad valstybė turi ginti silpnesnę pusę – šiuo atveju, vaiką. Todėl būtina numatyti ir sąlygas, kurioms esant, tokie susitarimai nebus pripažįstami.
Mediacija ne visada yra galima, ne visus ginčus ji gali padėti išspręsti, bet ji yra paslauga, galinti padėti tėvams pradėti kalbėtis ir tartis, ieškant geriausiai vaiko interesus atitinkančių sprendimų